Sutartinių netesybų dydžio sumažinimas

Sutartinės netesybos yra sutartyje nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai. Taigi, jos yra prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas bei sutartinės civilinės atsakomybės forma.

Netesybų rūšys yra bauda ir delspinigiai. Bauda – nustatyta konkreti pinigų suma (pvz. 500 litų) arba pažeistos prievolės sumos procentas (pvz. 5 procentai nuo sutarties kainos). Delspinigiai yra nustatyta pinigų suma už pažeistą prievolės įvykdymo terminą, kuri skaičiuojama už kiekvieną termino praleidimo laiko tarpą, t. y. už dieną, savaitę ir t. t. (pvz. 10 litų arba 0,2 procento nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną dieną). Taigi, bauda nuo delspinigių iš esmės skiriasi tuo, jog yra vienkartinė ir neturi tęstinio pobūdžio.

Tuo atveju, kai skolininkas pažeidžia savo prievolę pagal sutartį, pavyzdžiui, laiku nesumoka už perduotas prekes arba neatlieka sutartyje numatytų darbų, kreditorius, kreipdamasis į teismą, gali prašyti teismo taip pat priteisti sutartyje nustatyto dydžio netesybas (baudą, delspinigius). Tačiau, nepaisant to, kad, sudarant sutartį šalys susitarė dėl netesybų dydžio, tam tikrais atvejais jos gali būti sumažinamos.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau sumažinus jos negali tapti mažesnės už patirtus nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Tuo atveju, kai netesybos jau sumokėtos, jos negali būti teismo sumažinamos. Kai pareiškiamas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, netesybos įskaitomos į nuostolius.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikoje, kurioje aiškinama netesybų paskirtis, nurodoma, kad šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo arba netinkamai įvykdo savo prievolę, todėl sutarties sąlyga dėl netesybų saisto sutarties šalis (LAT 2010-11-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2010). Taigi, šalims susitarus dėl tam tikro netesybų dydžio, skolininkas negali vėliau jo ginčyti, išskyrus atvejus, kurie numatyti CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje, kai būtina užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise ir nepagrįstam praturtėjimui.

Vienas iš pagrindų sumažinti netesybas yra „aiškiai per didelės“ ar „neprotingai didelės“ netesybos, tačiau CK nėra išaiškinta minėtų savokų samprata. LAT praktikoje nurodoma, kad teismas, spręsdamas apie minėto pagrindo egzistavimą, vertina konkrečias bylos aplinkybes (prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, skolininko elgesį, prievolės vertę, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir pan.), nes priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to nėra nustatyto konkretaus dydžio, kuris reikštų, kad netesybos turi būti mažinamos, bei konkretaus dydžio, iki kurio netesybos turėtų būti mažinamos (LAT 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2010). Tačiau teismų praktikoje suformuluotos tokios pagrindinės nuostatos netesybų mažinimo klausimais:

• 0,2 procento dydžio ir didesnės sutartinės netesybos paprastai laikomos aiškiai per didelėmis (LAT 2005-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316);
• sumažinus netesybas, jos negali būti mažesnės už patirtus nuostolius, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog visais atvejais netesybos mažinamos iki minimalių įstatyminių nuostolių (0,02 procento) ar įrodytų nuostolių dydžio (LAT 2009-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009);

Taigi, kreditoriui pateikus ieškinį, kuriame yra prašymas dėl sutartinių delspinigių ar baudos priteisimo, svarstytina, ar nėra galimybės sumažinti netesybas dėl to, kad jos yra aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta. Esant tokiai galimybei, teismui reikėtų pareikšti prašymą dėl netesybų sumažinimo, kartu pateikiant visus argumentus bei įrodymus, patvirtinančius prašymo pagrįstumą.