Pavėluotas darbo užmokesčio mokėjimas

Darbo užmokesčio dydis bei mokėjimo tvarka nustatoma tarp darbdavio ir darbuotojo sudarytoje darbo sutartyje. Darbo užmokestis mokamas du kartus per mėnesį, o esant rašytiniam darbuotojo prašymui – kartą per mėnesį. Taigi, darbdavys turi pareigą reguliariai mokėti darbuotojui darbo užmokestį.

Darbdaviui pažeidus pareigą laiku sumokėti darbuotojui darbo užmokestį, darbuotojas turi teisę sustabdyti darbo sutarties vykdymą, nutraukti darbo sutartį arba reikalauti delspinigių ar vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką.

Darbo sutarties vykdymo sustabdymas. Nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) norma, leidžianti darbuotojui iki 3 mėnesių sustabdyti darbo sutarties vykdymą, apie tai raštu įspėjus darbdavį prieš 3 darbo dienas, jeigu darbdavys ilgiau kaip 2 mėnesius iš eilės nemoka darbuotojui viso jam priklausančio darbo užmokesčio. Sustabdžius darbo sutarties vykdymą, darbuotojas neatlieka darbo funkcijų ir jam nemokamas darbo užmokestis už minėtą laikotarpį. Tačiau, jeigu darbuotojas pagrįstai sustabdo darbo sutarties vykdymą, darbdavys jam sumoka ne mažesnę kaip vienos minimaliosios mėnesinės algos dydžio kompensaciją už kiekvieną mėnesį. Darbuotojui nepagrįstai sustabdžius darbo sutarties vykdymą, darbuotojas atsako už darbdaviui padarytą žalą. Darbo sutarties vykdymo sustabdymas pasibaigia: 1) kitą dieną po to, kai darbuotojas raštu atšaukia laikiną darbo sutarties vykdymo sustabdymą; 2) darbdaviui visiškai įvykdžius savo įsipareigojimus ir apie tai informavus darbuotoją; 3) praėjus 3 mėnesių terminui nuo darbo sutarties vykdymo sustabdymo.

Darbo sutarties nutraukimas. Kai darbdavys ilgiau kaip 2 mėnesius iš eilės nemoka darbuotojui viso jam priklausančio darbo užmokesčio, darbuotojas turi teisę nutraukti tiek neterminuotą darbo sutartį, tiek ir terminuotą darbo sutartį, sudarytą ilgesniam kaip 6 mėnesių laikui. Tokiu atveju, darbuotojas turi pateikti darbdaviui rašytinį prašymą, prašant jį atleisti iš darbo dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių, t. y. DK 128 straipsnio pagrindu. Darbo sutartis nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos datos, tačiau ne anksčiau kaip po 3 dienų nuo prašymo padavimo dienos. Nutraukus darbo sutartį minėtu pagrindu, atleidimo dieną darbuotojui turi būti išmokėtas ne tik darbo užmokestis bei piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, bet ir 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.

Delspinigiai. Pavėlavus laiku sumokėti darbuotojui darbo užmokestį ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui taip pat mokami 0,06 procento dydžio delspinigiai už kiekvieną pradelstą dieną, juos pradedant skaičiuoti po 7 dienų nuo tada, kai darbo užmokestis privalėjo būti sumokėtas. Minėta sankcija taikoma tik tuomet, kai darbuotoją ir darbdavį vis dar sieja darbo santykiai. Todėl, pasibaigus darbo sutarčiai, delspinigių skaičiavimas nutraukiamas. Tačiau darbo sutarties pasibaigimas neatima teisės iš darbuotojo teismo tvarka reikalauti priteisti delspinigius už pavėluotai mokamą darbo užmokestį už laikotarpį, kai darbo sutartis dar nebuvo nutraukta, laikantis 3 metų ieškinio senaties termino.

Vidutinis darbo užmokestis. Su atleidžiamu darbuotoju darbdavys privalo visiškai atsiskaityti jo atleidimo dieną, nebent darbdavio ir darbuotojo susitarimu numatyta kitaip arba darbuotojas atleidimo dieną nebedirba (pvz. dėl laikino nedarbingumo). Kai darbo sutarties nutraukimo dieną darbuotojas nebedirba, darbdavys privalo sumokėti visas jam priklausančias sumas per 1 dieną nuo darbuotojo reikalavimo atsiskaityti gavimo. Jeigu darbdavys laiku neatsiskaito su atleistu darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės (pvz. nesumoka darbo užmokesčio, išeitinės išmokos ir pan.), už visą uždelsimo atsiskaityti laiką darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis.

Santuokos nutraukimas sutuoktinių susitarimu

Santuokos nutraukimas abiejų sutuoktinių bendru sutikimu yra pats paprasčiausias, greičiausias ir pigiausias būdas nutraukti santuoką. Tačiau minėtu būdu santuoka gali būti nutraukta tik tuomet, kai tenkinamos visos šios sąlygos:

1. nuo santuokos sudarymo yra praėję daugiau kaip 1 metai;
2. sutuoktiniai sudarė sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje išsprendė turto padalinimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir dalyvavimo juos auklėjant, nepilnamečių vaikų bei vienas kito išlaikymo klausimus;
3. abu sutuoktiniai yra veiksnūs.

Pageidaujant nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, reikalinga kreiptis į bet kurio iš sutuoktinių gyvenamosios vietos apylinkės teismą, pateikiant prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių.

Prašymas turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų ir ieškinio turiniui, tačiau papildomai jame turi būti nurodyti tokie duomenys:

1. sutuoktinių gimimo metai;
2. patvirtinimas, jog yra visos aukščiau išvardintos sąlygos santuokai nutraukti abiejų sutuoktinių bendru sutikimu;
3. priežastys, dėl kurių santuoka iširo;
4. duomenys apie sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir tai, kad jiems buvo pranešta apie santuokos nutraukimą;
5. sutuoktinių pavardės po santuokos nutraukimo.

Teismui kartu su prašymu ir sutartimi reikalinga taip pat pateikti tokius dokumentus:

1. santuokos liudijimo originalą;
2. vaikų gimimo liudijimus;
3. duomenis iš Nekilnojamojo turto registro apie kiekvieno sutuoktinio vardu įregistruotą nekilnojamąjį turtą;
4. pažymą apie kiekvieno sutuoktinio vardu įregistruotas transporto priemones;
5. įrodymus, kad apie santuokos nutraukimą buvo pranešta kreditoriams;
6. kitus dokumentus, atsižvelgiant į konkrečias santuokos nutraukimo aplinkybes.

Kreipiantis į teismą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, pareiškėjai atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo į valstybės biudžetą.

Byla dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu paprastai nagrinėjama žodinio proceso tvarka, todėl teismas skiria posėdį, į kurį šaukiami atvykti sutuoktiniai. Teismo sprendimas nutraukti santuoką priimamas per 30 dienų nuo dokumentų priėmimo teisme dienos.

Sutartinių netesybų dydžio sumažinimas

Sutartinės netesybos yra sutartyje nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai. Taigi, jos yra prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas bei sutartinės civilinės atsakomybės forma.

Netesybų rūšys yra bauda ir delspinigiai. Bauda – nustatyta konkreti pinigų suma (pvz. 500 litų) arba pažeistos prievolės sumos procentas (pvz. 5 procentai nuo sutarties kainos). Delspinigiai yra nustatyta pinigų suma už pažeistą prievolės įvykdymo terminą, kuri skaičiuojama už kiekvieną termino praleidimo laiko tarpą, t. y. už dieną, savaitę ir t. t. (pvz. 10 litų arba 0,2 procento nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną dieną). Taigi, bauda nuo delspinigių iš esmės skiriasi tuo, jog yra vienkartinė ir neturi tęstinio pobūdžio.

Tuo atveju, kai skolininkas pažeidžia savo prievolę pagal sutartį, pavyzdžiui, laiku nesumoka už perduotas prekes arba neatlieka sutartyje numatytų darbų, kreditorius, kreipdamasis į teismą, gali prašyti teismo taip pat priteisti sutartyje nustatyto dydžio netesybas (baudą, delspinigius). Tačiau, nepaisant to, kad, sudarant sutartį šalys susitarė dėl netesybų dydžio, tam tikrais atvejais jos gali būti sumažinamos.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau sumažinus jos negali tapti mažesnės už patirtus nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Tuo atveju, kai netesybos jau sumokėtos, jos negali būti teismo sumažinamos. Kai pareiškiamas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, netesybos įskaitomos į nuostolius.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikoje, kurioje aiškinama netesybų paskirtis, nurodoma, kad šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo arba netinkamai įvykdo savo prievolę, todėl sutarties sąlyga dėl netesybų saisto sutarties šalis (LAT 2010-11-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2010). Taigi, šalims susitarus dėl tam tikro netesybų dydžio, skolininkas negali vėliau jo ginčyti, išskyrus atvejus, kurie numatyti CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje, kai būtina užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise ir nepagrįstam praturtėjimui.

Vienas iš pagrindų sumažinti netesybas yra „aiškiai per didelės“ ar „neprotingai didelės“ netesybos, tačiau CK nėra išaiškinta minėtų savokų samprata. LAT praktikoje nurodoma, kad teismas, spręsdamas apie minėto pagrindo egzistavimą, vertina konkrečias bylos aplinkybes (prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, skolininko elgesį, prievolės vertę, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir pan.), nes priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to nėra nustatyto konkretaus dydžio, kuris reikštų, kad netesybos turi būti mažinamos, bei konkretaus dydžio, iki kurio netesybos turėtų būti mažinamos (LAT 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2010). Tačiau teismų praktikoje suformuluotos tokios pagrindinės nuostatos netesybų mažinimo klausimais:

• 0,2 procento dydžio ir didesnės sutartinės netesybos paprastai laikomos aiškiai per didelėmis (LAT 2005-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316);
• sumažinus netesybas, jos negali būti mažesnės už patirtus nuostolius, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog visais atvejais netesybos mažinamos iki minimalių įstatyminių nuostolių (0,02 procento) ar įrodytų nuostolių dydžio (LAT 2009-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009);

Taigi, kreditoriui pateikus ieškinį, kuriame yra prašymas dėl sutartinių delspinigių ar baudos priteisimo, svarstytina, ar nėra galimybės sumažinti netesybas dėl to, kad jos yra aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta. Esant tokiai galimybei, teismui reikėtų pareikšti prašymą dėl netesybų sumažinimo, kartu pateikiant visus argumentus bei įrodymus, patvirtinančius prašymo pagrįstumą.

Vartotojo teisės dėl įsigytų prekių keitimo ar grąžinimo

Vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma tarp asmens, kuris verčiasi prekyba (pardavėjo), ir fizinio asmens, kuris perka perkę savo asmeniniams, šeimos arba namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. Fizinis asmuo (vartotojas) laikomas silpnąja sutarties šalimi, todėl įstatymuose pirkėjams suteiktos papildomos teisės, įskaitant teisę kreiptis į pardavėją dėl nusipirktų daiktų keitimo ar grąžinimo. Tačiau minėtomis teisėmis pirkėjas gali naudotis laikydamasis specialių taisyklių, įtvirtintų teisės aktuose.

I. Maisto prekių keitimo ir grąžinimo ypatumai

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.362 straipsnyje yra numatyta pirkėjo teisė per 14 dienų nuo prekės įsigijimo reikalauti ją pakeisti analogiška kitokių matmenų, formos, spalvos, modelio ar komplektiškumo preke, o jeigu tinkamos prekės nėra – grąžinti prekę ir atgauti už ją sumokėtą kainą. Atkreiptinas dėmesys, kad pirkėjas minėta teise gali pasinaudoti tik tuomet, kai įsigyjama ne maisto prekė.

Tačiau, jeigu nusipirkta maisto prekė yra netinkamos kokybės, kai jos tinkamumo naudoti terminas dar nėra pasibaigęs, arba prekės pardavimo metu jos galiojimo terminas jau buvo pasibaigęs, savo pasirinkimu pirkėjas turi teisę reikalauti: 1) pakeisti prekę į tokią pačią tinkamos kokybės prekę; 2) atitinkamai sumažinti kainą; 3) grąžinti už prekę sumokėtą pinigų sumą, grąžinant prekę pardavėjui.

Netinkamos kokybės maisto prekė keičiama ar grąžinama prekės pirkimo vietoje arba kitoje pardavėjo nurodytoje bei pirkėjui patogioje vietoje. Kartu su preke pardavėjui reikalinga pateikti: 1) raštišką prašymą, kuriame nurodomi prekės trūkumai ir pirkėjo pasirinktas reikalavimas pardavėjui (pakeisti prekę kita, sumažinti kainą arba grąžinti sumokėtus pinigus); 2) prekės pirkimą patvirtinantį dokumentą (pvz. kasos kvitą). Jeigu pirkėjas negali pateikti prekės pirkimą iš pardavėjo patvirtinančio dokumento, pardavėjas turi teisę atsisakyti vykdyti pirkėjo reikalavimus.

Kai pardavėjas nesutinka su pirkėjo nurodytais prekės kokybės trūkumais, pardavėjas privalo per 3 darbo dienas kreiptis į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą. Apie minėtos institucijos atlikto tyrimo rezultatus pardavėjas privalo informuoti pirkėją.

Jeigu pardavėjas nevykdo pirkėjo reikalavimų dėl prekės keitimo ar grąžinimo arba nesikreipia į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą dėl tyrimo atlikimo, pirkėjas gali pats kreiptis į minėtą instituciją ir, gavęs tyrimo rezultatus, apie tai informuoti pardavėją.

Taigi, jeigu maisto prekė yra tinkamos kokybės, tačiau pirkėjas dėl kokių nors kitų priežasčių norėtų ją pakeisti kita preke, tokios teisės pirkėjas neturi. Tačiau, jeigu maisto prekė yra netinkamos kokybės, pirkėjas aukščiau nurodyta tvarka gali pareikšti pardavėjui vieną iš šių reikalavimų savo pasirinkimu: pakeisti prekę kita tokia pačia preke, sumažinti kainą arba grąžinti už prekę sumokėtus pinigus.

II. Ne maisto prekių keitimo ir grąžinimo ypatumai

Jeigu pirkėjui nepatinka nusipirktos ne maisto prekės dydis, forma, spalva, modelis ar komplektiškumas, pirkėjas turi teisę per 14 dienų nuo jos įsigijimo reikalauti ją pakeisti analogiška kitokio dydžio, formos, spalvos, modelio ar komplektiškumo preke, o jeigu tinkamos prekės nėra – grąžinti prekę ir atgauti už ją sumokėtą kainą. Dėl prekių keitimo susidarius kainų skirtumui, atsiskaitoma pagal perskaičiuotas kainas.

Minėtas pirkėjo reikalavimas pakeisti prekes arba grąžinti už jas sumokėtą kainą tenkinamas tik tuo atveju, kai prekės nebuvo naudojamos, nėra sugadintos ar praradusios prekinę išvaizdą, ir pirkėjas yra išsaugojęs dokumentus, patvirtinančius prekių pirkimą iš pardavėjo. Atkreiptinas dėmesys, kad prekės išvaizdos pasikeitimas dėl būtinumo apžiūrėti prekę (pvz. pakuotės išardymas ir pan.) nėra laikomas prekinės išvaizdos praradimu, dėl kurio pirkėjui draudžiama pasinaudoti teise pakeisti arba grąžinti nepatikusią prekę.

Prekės keičiamos ar grąžinamos prekių pirkimo vietoje arba kitoje pardavėjo nurodytoje bei pirkėjui patogioje vietoje, pirkėjui pateikus raštišką prašymą su pageidavimu ir prekės pirkimą patvirtinantį dokumentą (pvz. kasos kvitą).

Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 217, yra išvardintos prekės, kurių negalima keisti ir grąžinti pagal aukščiau nurodytas taisykles, pvz. kosmetikos ir tualetiniai preparatai, fotografijos prekės, knygos, audiniai, apatiniai drabužiai, kūdikių drabužėliai, pėdkelnės, kojinės ir puskojinės, liemenėlės, perlai ir brangakmeniai, televizijos aparatai, laikrodžiai, muzikos instrumentai, baldai, šviestuvai, žaislai ir t. t.

Kai pirkėjui buvo parduota nekokybiška ne maisto prekė, apie kurios trūkumus pardavėjas neinformavo pirkėjo, pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu reikalauti: 1) pakeisti prekę tinkamos kokybės preke; 2) atitinkamai sumažinti prekės kainą; 3) per protingą terminą neatlygintinai pašalinti prekės trūkumus; 4) atlyginti prekės trūkumų šalinimo išlaidas, jeigu, pardavėjui nepašalinus trūkumų, trūkumus pašalino pats vartotojas ar su trečiųjų asmenų pagalba; 5) grąžinti už prekę sumokėtus pinigus, vienašališkai nutraukiant pirkimo-pardavimo sutartį.

Tuo atveju, kai nustatytas daikto kokybės garantijos terminas, reikalavimai dėl daikto trūkumų gali būti reiškiami, jeigu trūkumai buvo nustatyti per minėtą terminą. Kai daikto kokybės garantijos terminas nenustatytas, reikalavimai dėl daikto trūkumų gali būti reiškiami per protingą terminą, bet ne vėliau kaip per 2 metus nuo daikto įsigijimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatytas ilgesnis terminas.

Atkreiptinas dėmesys, kad pakeisti techniškai sudėtingą ir brangią prekę galima reikalauti tik tuo atveju, jeigu prekės kokybei nustatyti reikalavimai buvo iš esmės pažeisti.

Prekės keičiamos ar grąžinamos prekių pirkimo vietoje arba kitoje pardavėjo nurodytoje bei pirkėjui patogioje vietoje, pirkėjui pateikus raštišką prašymą, kuriame nurodomi prekės trūkumai ir pirkėjo pasirinktas reikalavimas, ir prekės pirkimą patvirtinantį dokumentą (pvz. pirkimo kvitą), o jeigu prekei buvo nustatytas kokybės garantijos terminas – ir garantinį dokumentą. Jeigu pirkėjas nepateikia prekės pirkimą iš pardavėjo patvirtinančio dokumento, pardavėjas turi teisę atsisakyti vykdyti pirkėjo reikalavimus.

Kai pardavėjas nesutinka su pirkėjo nurodytais prekės kokybės trūkumais, pardavėjas privalo per 3 darbo dienas kreiptis į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją prie Ūkio ministerijos. Apie minėtos institucijos atlikto tyrimo rezultatus pardavėjas privalo nedelsiant informuoti pirkėją.

Jeigu pardavėjas nevykdo pirkėjo reikalavimų dėl prekės keitimo ar grąžinimo arba nesikreipia į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją dėl tyrimo atlikimo, pirkėjas gali pats kreiptis į minėtą instituciją ir, gavęs tyrimo rezultatus, apie tai informuoti pardavėją.

Nustačius, kad prekės trūkumai atsirado dėl to, kad pirkėjas pažeidė prekės naudojimo ar saugojimo taisykles, pirkėjo reikalavimai dėl prekės keitimo, trūkumų šalinimo ar pinigų grąžinimo netenkinami.

Taigi, jeigu pirkėjui nepatinka įsigyta ne maisto prekė dėl jos spalvos, dydžio, formos ar kitų savybių, pirkėjas turi teisę per 14 dienų nuo prekės įsigijimo reikalauti, kad pardavėjas pakeistų prekę kita preke, o jeigu tinkamos prekės nėra – grąžintų sumokėtus pinigus. Minėta taisyklė netaikoma tam tikroms prekėms, kurios nekeičiamos ir negrąžinamos. Jeigu parduota ne maisto prekė nekokybiška, pirkėjas turi teisę aukščiau nurodyta tvarka savo pasirinkimu reikalauti pakeisti prekę kita, sumažinti kainą, neatlygintinai pašalinti trūkumus (nepašalinus trūkumų per protingą terminą – atlyginti patirtas trūkumų šalinimo išlaidas) arba grąžinti už prekę sumokėtus pinigus.

Įmonės restruktūrizavimo inicijavimas

Nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) redakcija. Vienas iš esminių minėto įstatymo pakeitimų – nebereikalingas kreditorių pritarimas dėl įmonės restruktūrizavimo inicijavimo, kaip buvo anksčiau. Atkreiptinas dėmesys, kad naujojoje ĮRĮ redakcijoje įtvirtintos teisės normos taikomos tik tuomet, kai įmonė pradėta restruktūrizuoti po įstatymo įsigaliojimo, t. y. ne anksčiau kaip nuo 2010 m. spalio 1 d.

Įmonės restruktūrizavimas yra procedūros, kuriomis siekiama išsaugoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto. Vadovaujantis nauja ĮRĮ redakcija, restruktūrizavimo procesas gali būti pradėtas tik tuomet, jeigu tenkinamos visos šios sąlygos: 1) įmonė turi finansinių sunkumų arba yra reali tikimybė, kad jų turės per artimiausius 3 mėnesius; 2) įmonė nėra nutraukusi veiklos; 3) įmonė nėra bankrutuojanti ar bankrutavusi; 4) įmonė įsteigta ne mažiau kaip prieš 3 metus iki pareiškimo teismui dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikimo; 5) nuo teismo sprendimo baigti restruktūrizavimo bylą arba nutarties nutraukti bylą ĮRĮ numatytais pagrindais įsiteisėjimo praėjo ne mažiau kaip 5 metai. Kai įmonė neatitinka bent vienos iš minėtų sąlygų, teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonei restruktūrizavimo bylą.

Įmonės restruktūrizavimas pradedamas tokiais veiksmais:

1. įmonės valdymo organas parengia įmonės restruktūrizavimo plano metmenis, kurių turinio reikalavimai nurodyti ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalyje;
2. priimamas įmonės dalyvių susirinkimo arba savininko sprendimas patvirtinti parengtus metmenis, pritarti įmonės valdymo organo pasiūlytai restruktūrizavimo administratoriaus kandidatūrai ir kreiptis į teismą dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo;
3. įmonės valdymo organas per 5 darbo dienas nuo įmonės dalyvių susirinkimo arba savininko aukščiau nurodyto sprendimo priėmimo:
   
   • raštu praneša kiekvienam kreditoriui bei kitiems asmenims, nurodytiems ĮRĮ 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte, apie sprendimo priėmimą, o kreditoriams taip pat pateikia restruktūrizavimo plano metmenų ir įmonės dalyvių susirinkimo arba savininko sprendimo dėl metmenų patvirtinimo kopijas;
   • pateikia apygardos teismui pagal įmonės buveinės vietą pareiškimą dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, kuriame turi būti nurodomos restruktūrizavimo bylos iškėlimo priežastys ir restruktūrizavimo administratoriaus kandidatūra, o kartu su pareiškimu pateikiami dokumentai, išvardinti ĮRĮ 6 straipsnio 4 dalyje.

Atsižvelgiant į tai, kad nauja įmonės restruktūrizavimo proceso inicijavimo tvarka, pagal kurią nebereikalaujama kreditorių pritarimo dėl įmonės restruktūrizavimo inicijavimo, įsigaliojo tik nuo 2010 m. spalio 1 d., šiuo metu nėra daug teismų praktikos minėtu klausimu. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog netinkamai parengti restruktūrizavimo plano metmenys gali būti pagrindas teismui atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą (Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-2787-538/2010). Todėl, rengiant restruktūrizavimo plano metmenis, būtina laikytis minėtam dokumentui keliamų turinio reikalavimų, išdėstytų ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalyje. Pavyzdžiui, reikalinga išvardinti įmonės turimą turtą ir šiam turtui taikomus apribojimus (areštą, įkeitimą ir pan.), pateikti išsamius duomenis apie įmonės kreditorius, nurodyti administravimo išlaidų sąmatą, parengti preliminarų įmonės verslo planą, jame numatant ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalyje nurodytas priemones, ir pan.

Be to, prieš kreipiantis į teismą su pareiškimu dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, būtina atlikti visus ĮRĮ numatytus išankstinius veiksmus, t. y. įmonės dalyvių susirinkimas arba savininkas privalo nustatyta tvarka patvirtinti parengtus metmenis, pritarti administratoriaus kandidatūrai ir priimti sprendimą dėl kreipimosi į teismą, o įmonės valdymo organas – raštu pranešti kreditoriams apie tokio sprendimo priėmimą ir pateikti atitinkamų dokumentų kopijas (Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-2867-159/2010). Taigi, kreditoriams turi būti pranešta apie ketinimus iškelti restruktūrizavimo bylą ir jiems pateikiami restruktūrizavimo plano metmenys bei sprendimas dėl metmenų patvirtinimo dar iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo teisme. Tokiu būdu, užtikrinamos kreditorių teisės laiku gauti informaciją ir turėti galimybę ginti savo teisėtus interesus. Todėl teismui reikalinga taip pat pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad apie sprendimą kreiptis į teismą dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo buvo pranešta kiekvienam kreditoriui ir kitiems ĮRĮ 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims (Klaipėdos apygardos teismo 2010-11-25 nutartis civilinėje byloje Nr. B2-2792-524/2010, Kauno apygardos teismo 2010-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. B2-3542-555/2010). Neatlikus bent vieno iš aukščiau nurodytų išankstinių veiksmų, teismas gali atsisakyti kelti restruktūrizavimo bylą, o padarytus pažeidimus bus galima ištaisyti tik iš naujo atlikus minėtas procedūras.

Taigi, nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojus naujai ĮRĮ redakcijai, įmonės restruktūrizavimo proceso inicijavimo procedūra tapo paprastesnė, kadangi nebėra reikalingas kreditorių pritarimas, kaip buvo anksčiau. Atsižvelgiant į tai, finansinių sunkumų turinčioms įmonėms sudarytos palankesnės sąlygos išvengti bankroto. Tačiau tam, kad restruktūrizavimo proceso inicijavimas būtų sėkmingas, reikalinga tinkamai laikytis ĮRĮ nurodytų formalių reikalavimų restruktūrizavimo bylos iškėlimui.